View allAll Photos Tagged minio
2023 02 08 Seimo narės Jungitos Sejonienės spaudos konferencija „Iniciatyvos Minios balsas rezultatų pristatymas“. Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė)
Name: April Minio
Class year: Sophomore
Trip title: Art and Culture in London and Paris
This picture captures Big Ben at its finest. Standing tall next to the Houses of Parliament, the iconic London Eye in the background. Big Ben glistens in the sun, making it even more spectacular to see in person.
Recyclart et JAP s'associent une fois de plus, à Chapelle cette fois, et présentent ensemble une exposition de l'artiste Vaast Colson. Vaast Colson (Kapellen, 1977) a étudié la peinture à l'Académie Royale des Beaux-Arts d'Anvers. Son oeuvre se caractérise par une réflexion explicite sur le rôle de l'artiste. Vaast Colson réalise rarement des tableaux et se consacre plutôt à la performance artistique, cherchant à inciter le spectateur à la réflexion. Dans ses performances, il questionne notamment sans cesse la relation au public et s'intéresse beaucoup à la mythologie et au mystère (authentique ou pas) de l'existence de l'artiste. Son oeuvre a été récompensée des prix Vincke Soeurs et Jozef Van Lerius.
Recyclart en JAP slaan de handen weer eens in elkaar voor een expo rond Vaast Colson.
Vaast Colson (Kapellen, 1977) is een Belgisch kunstschilder, die schilderkunst studeerde aan de Koninklijke Academie voor Schone Kunsten van Antwerpen. Zijn werk wordt gekenmerkt door een uitdrukkelijk nadenken over de rol van de kunstenaar. Hij maakt zelden schilderijen, maar is vooral bezig met performance art, waarbij hij de toeschouwer tot nadenken wil aanzetten. Colson herbevraagt in zijn werk voortdurend de relatie met het publiek en interesseert zich daarnaast ook sterk voor de mythologie en de al dan niet authentieke mystiek van het kunstenaarsbestaan, thema's die hij doorgaans verder exploreert in zijn performances. Colson won voor zijn schilderwerk de prijs Vincke Soeurs en de Jozef Van Lerius-prijs.
Expo 27.04.17 > 12.05.17
CONCERT
MINIO & DELFINO: ROCK CLUB PROJECT
Chanson / rock / concert / cabaret / poésie / poëzie
D'allure minimaliste, parfois tendre, parfois cruel, toujours libre, le duo Minio & De Féline (alias le seul et unique Delfino des Barbarins Fourchus!) agite, bouleverse et dépoussière le rock de sa verve corrosive, aiguisant son slam sur des riffs électriques, des nappes et quelques machines à beat. Prose insoumise, composition impulsive, voix rocailleuse, la rapshodie du superbe Rock Club Project surgit de scène avec exubérance et élégance !
Joe Minio (guit. & music box) et George Delfino (voix, tambour, peinture) pratiquent ce que l'on pourrait qualifier de "principe de l'instant », le live unique… Ils bâtissent lors de leurs prestations scéniques un univers sonore d'affolés avec autant d'adresse que de fragilité, suivant l'humeur du moment, utilisant des objets et des sons glanés sur place ou même parfois des paroles dérobées au public, rien n'est figé. Sortant de leurs valises magiques autant de musiques, de rythmes et de mots crus pour dire leurs "visions" hallucinée d'un monde hallucinant . C'est une sorte de combat, ils sont deux catcheurs improbables luttants pour une victoire dérisoire…
Het duo Minio & Féline (of Delfino van Barbarins Fourchus) brengt een franstalig poëtische minimale rock. Tekst primeert, rauwe gitaar onderlijnt of vormt contrapunt. Machines voorzien een ritmisch tapijt. Dit is Rock Club Project uit Grenoble.
© Photo : Yves André // ALL RIGHTS RESERVED // +32 476 421 267 // yvesandre@gmx.com // https:www.flickr.com/photos/yves-andre-photo/albums
via „Rainiukas“, VšĮ: Naujienos www.rainiukas.lt/lt/news/view/id/120630:
Ieškome globos mūsų globotiniams, susipažinkite:VERONIKAAr tik nebūsime atradę naują veislę – Veneros coliukė. Ji – amžina mūsų organizacijos paaugliukė, mūsų mažutė, mūsų mylimiausia. Nepaprastai skauda širdį, matant ją narve.
Coliukė? Tuomet viskas aišku: viskas bus kaip pasakoje. Turi būti. Kaip Hanso Kristiano Anderseno pasakoje apie Coliukę, kuriai meilė išaugino sparnus. Tikime, kad laimė mūsų miniatiūrinei gražuolei seniai užprogramuota – ji sulauks savo sparnuoto princo, savo mylinčio ir atsidavusio šeimininko (kurmių mums nereikia, nuo kurmių jau pabėgome). Juk ji deivė, kuklutė princesė, fantastiško meilumo ir neįtikėtino mažumo lėlytė, juoda, su tobulai simetriškomis baltomis dėmėmis, mažutėlytėmis ausytėmis ir žvilgančiu kakliuku, sveria vos daugiau nei du kilogramus – kaip mokinukė juoda uniforma ir baltomis kojinytėmis. Ir drovi bei baugšti kaip mokinukė: nemėgsta šurmulio, triukšmo, nors kitus gyvūnus pakenčia, nesipyksta, bet geriau liks nuošaly, prieis paskutinė, prie žmonių irgi prisiriša ne iš karto. Ir koks pigus išlaikymas – pusė grūdo per dieną!
Neabejojame, jog kažkur jos jau laukia mylinčios, švelniausios, labiausiai atsidavusios rankos. Kad nugyvens ji savo gyvenimą ILGAI IR LAIMINGAI. Tik kad to likimo vingiai kartais labai pinklūs ir kelias labai ilgas... Padėkim Veronikai susitikti su savo princu, pabūkime tomis kregždutėmis, kurios juos suves: neškime visiems gerą žinią apie šią brangenybę, sukime Veronikos likimo ratą, kad jos likimo kelias sutrumpėtų, kad mūsų taip mylima laiminga plasnotų savo namuose namučiuose.Globa reikalinga nuo rugsėjo 27 d.
RUNCIUKAS„Kas ir jei“, parašė laiške filmo „Laiškai Sofijai“ herojė. Atskirai – du nekalti žodžiai, kartu – gali nulemti likimą. Žmogaus, gyvūno, augalo. Taisyklė viena ir ta pati. O dabar su tuo lemtingu „kas, jei“ akis į akį susidūrė Runciukas, mūsų „stacionariukas“.
Štai šis lietuviškas rainiukas, „dūšelėje“ kaimietukas, jau sėdi namuose ant palangės, skabo velykinę žolę, ridena plastmasinius dažytus kiaušinius, gaudo pirmuosius saulės zuikučius. O jei dar gaus laukan išbėgti, na čia jau darbų darbelių: ir po šviežią žolę palaigyti, ir į medį įsikarti, ir drugelius pavaikyti, net pelę parnešti – visur AŠ! AŠ! AŠ! O jei dar kokiam sodininkui pakliūtų – štai jums etatinis nemokamas inspektorius: ką čia pasodinai, ar viską gerai darai? O žiemą? Įsivaizduojate: sniege išsivolioja, pareina snaigėmis apkibusia nosyte, uodega vikst, ant lovos strykt, tegul visos reklamos apsikasa lapais... Ei, ko niekas nefotografuoja?!
Arba visai kita žiema: aplink tik šaltos pilko plieno sienos, keli žingsniai į priekį, keli į šoną, eiti nėra kur. Ir kampe susisukęs mažytis gyvybės trupinėlis. Ir mirtinas šaltis akyse, žvilgsnis sustingęs kaip Ledo karalienės karalystėje. Kažkam už lango pavasaris, šviečia saulė, čiulba paukščiai, o čia tyla ir tamsa. Mūsų puoselėtas daigelis, mūsų dabar, kada visa gamta atgyja, gęsta, miršta, tyliai kaip augalas.
Tad kokiam „kas, jei“ leisime įvykti?
Runciukui, apie 4 metukus
BURBULASYpatingo likimo: praeityje teko patirti daug negandų, buvo patekęs į automobilio avariją ir sunkiai sužalotas, pusantro mėnesio negydomas tylomis kentė pragarišką skausmą, vėliau kovojo ir nugalėjo daug ligų, iškentė kelias operacijas (www.rainiukas.lt/lt/news/view/id/38892), paskui susipainiojus likimo vingiams ilgai leido laiką įkalintas tarp narvo sienų stacionare. Ne kiekvienam žmogui per gyvenimą tenka tiek patirti...
Ypatingo grožio: visiškai reto, nematyto kailiuko – juoda spalva tarsi atausta baltais siūlais, kurie ryškioje šviesoje ima švytėti, tarsi kokio egzotiško gyvūno. Pats katinėlis apvalus, minkštas, papūstžandis, dėl to ir gavo tokį vardą. Parodinis, bet ne parodomasis: tikrai ne iš tų, kuriuos galima kišti į veidą kiekvienam svečiui, neva, „pažiūrėk, koks gražus mano katinas, nagi, kiciau, parodyk, ką moki“.
Ypatingo charakterio: patyrus tiek traumų, ne tik fizinių, bet ir psichologinių, retas žmogus neprarastų vilties, o katinai, jie tokie: moka atleisti, moka vėl džiaugtis gyvenimu. Patekęs į gerą globą Burbulas atsigavo, atsivėrė, vis tik liko baikštokas ir lėtas, labai pažeidžiamas. Negerai jam gyventi bendruomenėje su kitais penkiais katinais, oi, kaip negerai, skriaudžia kiti šį gerietį pliuškį. Kažkodėl ypač neįtinka damoms, užtat ir vaikšto nuolat apdraskyta nosyte. Kodėl damoms – gal kad per mažai dėmesio rodoJ) Nes šitas katinukas jau geriau pamedituos vienas kur nors kamputyje, tyloje. Nes toks jau jis: kad ir Burbulas, anaiptol ne tuščiaviduris: mąslus, pilnas paslapčių, tikras filosofas.
Apvalus, trapus, švyti, paslaptingas... koks gi čia burbulas, veikiau krištolo rutulys! Tikima, kad krištolo rutuliai spinduliuoja ypatingą magišką energiją. Tyliai, nebyliai. Tikra paguoda sielai.
Deja, panašu, kad mūsų krištolo rutuliui vėl lemta riedėti į kitus namus, nes gerosios globėjos katinyne Burbuliukas vis labiau gūžiasi į kamuoliuką, lenda į savo kiautą, teko atskirti nuo kitų katinų... Labai tikim, kad šįkart jam atsivers ypatingų namų durys, šiltų ir taikių, o svarbiausia ramių, kur mūsų vienišius, intravertas, mūsų nepakartojama, ypatinga brangenybė galės iki galo atsiskleisti.NICA
Nica... Kiek pasaulyje spalvų, tiek jų pripiešta ant švelnaus Nicos kailiuko. Kiek ant Žemės gražiausių jausmų, tiek jų pripildyta mažoji Nicos širdutė.
Kokios asociacijos kyla išgirdus katytės vardą: saulėtas paplūdimys ir švytinti jūra, prabanga ir minios garsenybių. Tokia ir mūsų Nicutė: šilta ir atvira, nė vieno nuotaikos debesėlio, pavergianti mirguliuojančiu tamsiu akių mėliu. Dūkimo ir žaidimų čempionė, geros nuotaikos užtaisas visai dienai. Puikiai sutaria su žmogumi ir kitais katinais. Globoje greitai atsigavo nuo negandų, glaudžiasi, murkuoja, trokšta rūpesčio, dėmesio. Su kitais katinais atranda begalę katiniškų žaidimų: reikia ir plunksnelę pagaudyti, ir kamuoliuką paridenti, moka ir per nosytę kokiam uodeguočiui paukštelėti! Ir balselį parodo, miauklių miauklė, jei ko nori – savo pasieks.
Tiesa, gyvenimas mažutės nelepino, tad dėl praeityje patirtos traumos mažiukė turi nedidelių koordinacijos sutrikimų – truputį „užneša į šoną“. Labai žaviai, tarsi aukštuomenės damą Nicoje, vakare šiek tiek padauginusią linksmybių. O koks kostiumėlis, kokie chuliganiškai įžūlūs raštai – Žanas Polis Gotjė, ne kitaip. Ne kiekvienas moka tokį nešioti, bet Nicutei, šiai išdykėlei padraikai tai puikiai sekasi. Kol kas negali aukštai laipioti, bet jai nė motais, randa ką veikti ir pažemiui: tai žaisliukus po grindis išsvaido, tai kokį rankšluostį ant grindų nutraukia ir susisukusi ant užsnaudžia. Taip, Nicutė šiek tiek „kitokia“. Tik ar tai trūkumas? Katytė paneigia tai kiekvienu savo žingsniu, mažulė kaip niekas kitas moka džiaugtis gyvenimu. Kas mūsų nepalaužia, padaro stipresniais. Mažoji, trapioji, ištvermingoji Nica – puikiausias to įrodymas.
Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių Nica negali ilgiau likti pas gerąją globėją. Todėl labai ieškome mylinčių, rūpestingų, kantrių, žmonių su didele širdimi, galinčių perimti globą arba priimti katytę į savo šeimą visam laikui. Labai tikimės, kad saulėtajai Nicai irgi atsiras vieta po saule. Nes ji tikrai to verta.
Nica nereikalauja jokios ypatingos priežiūros, tvarkingai naudojasi kraiko dėžute, turi gerą apetitą, ypač mėgsta konservukus. Koordinacijos sutrikimai pasireiškia tik jei stipriau stresuoja, ramioje aplinkoje, atsipalaidavus, jie yra nežymūs. Nica skiepyta, sterilizuota, paženklinta mikroschema.
VISUS REIKIAMUS DAIKTUS MAISTĄ, KRAIKĄ DUOSIME IR JEI TIK GALITE LAIKINAI PRIGLAUSTI NORS VIENĄ IŠ JŲ, SKAMBINKITE 8 615 58898 ARBA RAŠYKITE info@rainiukas.lt
Les coses grans amagen xicotets detalls. Tots pensem en una Plaça de Sant Pere plena de pelegrins, gent de tot tipus i origens; però per aixó és necessari que algú es preocupi amb cura de tot el necessari, com posar les cadires en una perfecta i armònica alineació.
Las cosas grandes esconden detalles mínios. Todos pensamos en una Plaza de San Pedro llena de peregrinos, gente de todo tipo y origen; pero para ello es necesario que álguien se preocupe con cuidado de todo lo necesario, como colocar las sillas en una perfecta y armonica alineación.
Big thins hide small details. We all think ablut a Saint Peter square plenty of pilgrims, all kind of people and from different origins, but it's necessary that somebody cares about everything you need, as putting chairs in a perfect and armonic alignement.
En febrero, no podés perderte un número especial de Revista SoloBoca! Doble tapa, doble póster, y un material coleccionable que no vas a terminar de disfrutar en el más corto mes del año.
HAY EQUIPO! De un lado, el eje principal del nuevo esquema de Bianchi y un análisis para entender los cambios del Boca 2014. Opinan Juan Simón y Diego Latorre.
Del otro, MIÑO MARAVILLA. Un mano a mano con Juan Manuel Sánchez Miño, el joven que sólo piensa en triunfar con la azul y oro.
Además, y como si fuera poco, en Revista SoloBoca de febrero entrevistamos a Claudio Edgar Benetti. Qué es de la vida del autor del gol a San Martín de Tucumán en el Apertura del 92?
En la clásica sección de Escándalos memorables, una remake de la pelea entre Maradona y Castrilli en Vélez-Boca de 1996. Golazos, expulsiones y un bochornoso final que tuvo al Diego y al árbitro del encuentro como principales protagonistas.
Y con la doble tapa, doble póster desplegable... "Pintita" Gago y La mítica Bombonera con fixture incluido.
Revista Sólo Boca